HEPATITO C TYRIMAS
Hepatitą C sukelia hepatito C RNR virusas (HCV). Virusas jautrus kaitinimui, ultravioletiniams spinduliams, riebalų tirpikliams.
HCV genomas nėra stabilus. Šiuo metu žinomi šeši viruso genotipai ir keletas subgenotipų. Pasaulyje labiausiai paplitęs 1b genotipas. Pastarasis dažniausiai nustatomas ir Lietuvoje tarp kraujo donorų. Įvairūs genotipai gali skirtis atsparumu gydymui ir turėti skirtingą rizikos laipsnį komplikacijoms (kepenų cirozei, pirminiam kepenų vėžiui).
Virusas plinta per kraują ir fiziologinius skysčius. Retai perduodamas per placentą vaisiui ir partneriui lytinio kontakto metu (tikimybė užsikrėsti yra tik 5 %). Dažniausiai užsikrečiama per intraveninius narkotikus, nesaugiai atliekant tatuiruotes, susižalojus užkrėstomis adatomis. Nuo 1993 m. kraujo donorai tikrinami dėl hepatito C infekcijos.
Virusas dauginasi kepenų ląstelėse – hepatocituose. Išskirtinis HCV infekcijos požymis – perėjimas į lėtinę formą.
5–10 % užsikrėtusių perserga ūmia ligos forma, kuri pasireiškia gelta ir trunka 2–12 savaičių. Vėliau hepatitas pereina į lėtinę formą, sukeldamas kepenų pažeidimus. Daugelis užsikrėtusių serga lėtiniu hepatitu metų metais, nejausdami jokių ligos simptomų. Kepenų pakitimai vystosi labai lėtai – 10–40 metų.
Hepatito C virusas sukelia nematomą lėtinį kepenų uždegimą, dėl ko didėja kepenys, pakyla kepenų rodikliai (ALT, AST, bilirubinas). Laikui bėgant vystosi kepenų fibrozė (surandėjimas).
Liga gali komplikuotis kepenų ciroze (25–30 % sergančių), daliai ligonių (1–4 %) išsivysto kepenų vėžys. Mirštama nuo lėtinio kepenų nepakankamumo arba hepatito komplikacijų. Lėtinis hepatitas C yra dažniausia kepenų persodinimo priežastis Europoje ir JAV ir viena dažniausių mirties priežasčių nuo lėtinės kepenų ligos.
Apie 10–20 % ligonių pasveiksta savaime, praėjus maždaug 20 metų nuo užsikrėtimo. Užsikrėtus jaunystėje, ligos eiga lengvesnė, lėtai progresuojanti. Tinkamai gydant virusas visiškai sunaikinamas. Gydymas turi būti pradėtas kaip galima anksčiau, kol dar neišsivystė kepenų cirozė.
PSO duomenimis HCV užsikrėtę 1–3 % žmonijos. Didžiausias sergamumas Egipte, mažiausias Švedijoje. 2012 m. Užkrečiamų ligų ir AIDS centro duomenimis (ULAC) Lietuvoje užregistruota 40 ūmaus hepatito C atvejų.
Anti-HCV
Antikūnai prieš hepatito C virusą atsiranda po 7–8 sav. nuo užsikrėtimo. Laboratoriškai nustatomi bendri, anti-HCV IgM ir anti-HCV IgG antikūnai. Nors tyrimo specifiškumas gana didelis, tačiau kartais pasitaiko klaidingai neigiamų testo rezultatų: užsikrečiama kitu nei HCV 1 genotipo virusu (reagentų gamybai paprastai naudojami 1 genotipo rekombinantiniai baltymai). Persirgus hepatitu C kraujyje anti-HCV randami visą gyvenimą.
HCV-RNR
Visais neaiškiais atvejais, nustačius pakilusias anti-HCV reikšmes, gydymo efektyvumo sekimui reikia atlikti HCV-RNR tyrimą. Viremija (kraujyje randama viruso RNR (HCV-RNR)) išsivystopo 5–7 dienų nuo užsikrėtimo, keliomis savaitėmis anksčiau nei pakyla kepenų fermentas ALT. Laikosi iki vieno mėnesio visiškai pasveikus. Lėtinės infekcijos atveju HCV-RNR nustatomi ilgą laiką. Viruso RNR tyrimas - jautriausias tyrimas hepatito C patvirtinimui. Tyrimas atliekamas kiekybiniais arba kolybiniais molekuliniais metodais. Norint nustatyti hepatito C viruso genotipą atliekamas genotipavimas.
