Virusinį hepatitą B sukelia hepatito B virusas (HBV). Tai vienas mažiausių DNR virusų.

HBV atsparus aplinkos poveikiui – iki savaitės gali išbūti aplinkoje išdžiūvęs, tačiau jautrus etanoliui, vandenilio peroksidui, 100 °C temp. žūsta per kelias min. 

Užsikrečiama per kraują ir organizmo skysčius (atliekant intravenines procedūras, homodializę, perpilant kraują, per intraveninius narkotikus, pažeistą odą). Infekuota nėščioji virusą gali perduoti vaisiui. Lytinis HBV perdavimas – vienas iš viruso plitimo kelių. Virusas neplinta oro lašeliniu būdu.

HBV dauginasi kepenų ląstelėse. Šio viruso infekcinės savybės daug stipresnės nei ŽIV viruso. Hepatito B inkubacinis periodas gana ilgas – 2–3 mėn. HBV infekcija gali būti besimptomė arba sukelti ūmų hepatitą B. Kliniškai liga gali pasireikšti švelnia lėtine ar sunkia žaibiška forma. Užsikrėtus HBV, svarbiausią vaidmenį vaidina imuninė individo sistema. Kepenų pažeidimas išsivysto ne dėl pačio viruso toksiško poveikio ląstelėms, o dėl stiprios imuninės sistemos reakcijos, kuri sukelia audinio autodestrukciją. Organizmo imuninė sistema gali toleruoti virusą nesukeldama jokio kepenų pažeidimo; galima serokonversija, kuomet vienu metu vyksta viruso dauginimasis ir pašalinimas; galima latentinė infekcijos forma, kai kraujyje nustatomos viruso dalelės, tačiau nepažeidžiamos kepenys, nesigamina antikūnai prieš virusą.

Ūmaus hepatito atveju padidėja biocheminiai kepenų rodikliai. Pats jautriausias iš jų - ALT, bilirubinas pakyla po kelių dienų, vėliau ilgėja protrombino laikas (SPA), kraujyje mažėja albumino ir fermento cholinesterazės.

Paskyrus gydymą daugelis sergančių ūmia ligos forma pasveiksta. Kitiems liga pereina į lėtinę formą, kuri linkusi progresuoti. Trečdaliui jų per 10–30 metų išsivysto kepenų cirozė arba pirminis kepenų vėžys.


HBsAg (viruso paviršinis antigenas)

HBsAg kraujyje nustatomas 2–6 sav. po užsikrėtimo. Aptinkamas tiek sergančių ūmia hepatito forma, tiek ir lėtinių nešiotojų organizme. HBsAg turintis asmuo yra potencialus infekcijos šaltinis. Ūmios hepatito B formos metu paviršinio antigeno koncentracija kraujyje sparčiai kyja, o sveikimo periodu mažėja iki normos. Jeigu ilgiau nei 6 mėn. kraujyje randamas HBsAg, įtariama lėtinė hepatito B forma. Esant latentinei (užslėptai) lėtinio hepatito B formai metu kraujyje nustatomas HBsAg, nenustatant kepenų pažeidimo rodiklių ir kitų hepatito B žymenų pokyčių. 10–15 % infekuotų HBsAg neišryškėja. Tokiais atvejais ūmią hepatito formą rodo anti-HBcor IgM.


Anti-HBcor ir anti-HBcor IgM (antikūnai prieš šerdinį HBV antigeną)

Ūmaus hepatito B atveju kraujyje nustatomi anti-HBcor IgM ir bendrieji anti-HBcor antikūnai. Anti-HBcor IgM rodo viruso replikaciją, tai ūmaus hepatito B rodiklis, kraujyje išsilaiko ilgiau nei HBsAg. Lėtinio hepatito B atveju šių antikūnų lygis gali būti tiek žemas, kad laboratoriškai pakilimas nenustatomas.

Persirgus hepatitu B kraujyje randami padidėję bendrieji antikūnai anti-HBcor, kurie išlieka visą gyvenimą. Radus kraujyje anti-HBcor padidėjusias reikšmes, situacijai įvertinti būtina atlikti HBsAg tyrimą. Jeigu abu tyrimai teigiami, tada atliekami tyrimai, rodantys pačio viruso aktyvumą.


HBeAg ir Anti-HBe

HBV e antigenas (HBeAg) yra viruso šerdinio antigeno (HBcorAg) degradacijos produktas. Pats šerdinis antigenas į kraują nepatenka. HBeAg rodo didelį viruso replikacijos greitį ir didelį užkrečiamumą. Nėščiajai diagnozavus HBeAg kyla didelė viruso perdavimo vaisiui rizika. Nekomplikuoto ūmaus hepatito atveju HBeAg išnyksta iš kraujo po keleto savaičių. Tuo pat metu kraujyje pasirodo anti-HBe antikūnai. Anti-HBe  atsiranda ūmios hepatito fazės pabaigoje ir yra ankstyvo imuniteto rodiklis. Vėlyvo imuniteto periodu anti-HBe padidėjimo kraujyje dažniausiai nenustatoma.


Anti-HBs (antikūnai prieš HBV paviršinį antigeną)

Šių antikūnų randama nekomplikuoto hepatito atveju po keleto savaičių, kai išnyksta HBsAg. Tai rodo, kad ligonis sveiksta ir įgyja imunitetą prieš hepatito B virusą. Anti-HBs nustatomas visą likusį gyvenimą maždaug 80 % asmenų, persirgusių hepatitu B. Maždaug 10–15 % asmenų, sergančių ūmia hepatito forma, anti-HBs nenustatomi, nors tokie asmenys ir turi imunitetą hepatitui. Kartais HBsAg ir anti-HBs atsiranda vienu metu (ypač ligoniams, kuriems dažnai atliekama dializė).

Anti-HBs yra vakcinacijos rodiklis. Šis tyrimas atliekamas norint įvertinti imunizacijos lygį. Kuo didesnė anti-HBs reikšmė, tuo stipresnis ir ilgiau trunkantis imunitetas.

  • Hepatito B inkubacinis periodas gana ilgas – 2–3 mėn. HBV infekcija gali būti besimptomė arba sukelti ūmų hepatitą B.
  • Nuo hepatito B apsaugo skiepai (trijų dozių vakcina).

HBV-DNR

Kraujyje radus padidėjusias HBsAg ir anti-HBcor reikšmes būtina atlikti HBV-DNR tyrimą.

Ypač tai svarbu nėščiosioms.

HBV-DNR pats specifiškiausias hepatito B rodiklis, nustatomas TL-PGR (tikro laiko polimerazės grandininės reakcijos) kiekybiniu metodu. HBV-DNR rodo viremiją, virusas išsiskiria su organizmo fiziologiniais skysčiais. HBV-DNR nustatymas svarbus vertinant gydymo parinkimą bei jo efektyvumą. Šis tyrimas turi būti atliekamas gydymo pradžioje ir pabaigoje.

Esant lėtinei infekcijai, aktyvią viruso replikaciją parodo HBeAg, dideli anti-HBc ir HBV-DNR titrai ir nedideli anti-HBc IgM titrai.