Net ir tobuliausi analizatoriai negali 100 % atpažinti visų kraujo ląstelių morfologinių formų.

Jei kraujyje bus randama 1–2 % blastų (būna prie piktybinių kraujo ligų), analizatorius gali to nepastebėti.

Leukograma – tai leukocitų klasių procentinio santykio įvertinimas. Nustačius bendrame kraujo tyrime rodiklių normų nukrypimus arba esant kitoms klinikinėms indikacijoms, atliekama leukograma (kartu būtinai turi būti atliekamas ir bendras kraujo tyrimas).

Leukograma atliekama iš veninio arba kapiliarinio  kraujo.

Leukograma yra atliekama tik kartu su bendru kraujo tyrimu.

Leukocitų populiaciją sudaro penkios ląstelių klasės:

• limfocitai,
• neutrofilai (jauni lazdeliniai ir subrendę segmentuoti),
• eozinofilai,
• bazofilai
• ir monocitai.

Trūkstant Vit. B12, folio rūgšties, vyrauja subrendę, hipersegmentuoti neutrofilai. Lazdeliniai neutrofilai būdingi bakterinės infekcijos komplikacijoms, piktybinėms kraujo ligoms ir kt. būklėms. Terminas granuliocitai apima neutrofilus, bazofilus ir eozinofilus, agranuliocitai – limfocitus ir monocitus.

Esant virusinei infekcijai atsiranda atipiniai limfocitai, plazminės ląstelės, mononuklearai. Mononukleozės atveju gali būti 10-30 % atipinių limfocitų (absoliutus limfocitų skaičius būna padidėjęs). Radus sudirgintų limfocitų, būtina ieškoti virusinės infekcijos: EBV, CMV, HSV, AIDS, hepatitų, galima toksoplazmozė, medikamentinė alergija.

Įvertinamos nesubrendusios ląstelės dažniausiai būdingos piktybinėms kraujo ligoms: mielocitai, metamielocitai, promielocitai, blastai. Balais įvertinamas neutrofilų toksinis grūdėtumas (sukelia infekcija, apsinuodijimai, piktybiniai navikai, nėštumo toksikozė), anizocitozė (eritrocitų dydžio svyravimai), poikilocitozė (netaisyklingos formos eritrocitai), neutrofilų hipersegmentacija.