IMUNOLOGINIAI TYRIMAI

Reumatoidinis faktorius – tai dažniausiai yra imunoglobulinai M (IgM) prieš G klasės imunoglobulinų (IgG) kompleksus (apie 15 % pacientų turi IgG RF).

Antinukleariniai antikūnai (ENA) prieš ląstelių branduolių antigenines struktūras aptinkami tokių ligų kaip sisteminė raudonoji vilkligė, Sjogreno sindromas, sisteminė sklerodermija, polimiozitas, mišri jungiamojo audinio liga ir kt. metu.

Antifosfolipidiniai antikūnai – AKA ir anti-β2GPI yra pagrindiniai antifosfolipidinio sindromo (AFS) laboratoriniai žymenys. Jie susidaro prieš anijoninius fosfolipidus (kardiolipiną) arba prieš juos surišančius baltymus (beta2-glycoproteiną I).

Antinukleariniai antikūnai (ANA) yra didelė grupė autoantikūnų, kurie jungiasi su įvairiomis ląstelės branduolio struktūromis. Antikūnai, kurie sąveikauja su nuosavais organizmo antigenais (baltymais ar kitomis struktūromis) vadinami autoantikūnais.

Antikūnai prieš spermatozoidus (ASA) - tai imunoglobulinai (Ig), veikiantys kaip antikūnai prieš spermos antigenus ir turintys įtakos vaisingumui. Šiuo metu žinoma daugybė ASA kurie jungiasi su įvairiais spermos komponentais.

Antistreptolizinas O – tai antikūnai prieš A grupės streptokoko baltymą streptoliziną O. Antikūnų titras pakyla po 1 sav.  nuo infekcijos  pradžios ir maksimumą pasiekia  2–4 sav.  Po 6–12 mėn.  ASLO kiekis ima mažėti.

Padidėjęs ANCA kiekis randamas sergant įvairių formų autoimuninės kilmės vaskulitais (Wegener granuliomatoze, Churg Strauss sindromu, mikroskopiniu poliangitu), uždegiminėmis žarnyno ligomis, glomerulonefritais (inksto glomerulų uždegimas ir glomerulinių audinių išvešėjimas), autoimuniniu hepatitu, Krono liga ir kt.