Citomegalovirusas (CMV) (nuo graik. žodžio cyto – ląstelė, megalo - didelis) – vienas labiausiai paplitusių ir didžiausias tik žmogų infekuojantis virusas. CMV priklauso β-herpes virusams ir literatūroje dar vadinamas HHV-5 (Human Herpes virus 5). CMV užsikrečiama per infekuotus žmogaus organizmo skysčius (šlapimą, seiles, spermą, motinos pieną), perpilant kraują, transplantuojant organus. Pirmas susidūrimas su virusu dažniausiai būna vaikystėje arba jauname amžiuje.

CMV po pirminio užsikrėtimo išlieka organizme visą gyvenimą. Virusas latentinėje būsenoje nesidaugindamas persistuoja T limfocituose, kraujagyslių endotelio audinyje, inkstų epitelio ląstelėse bei seilių liaukose. Nusilpus organizmo imuninei sistemai CMV infekcija gali periodiškai reaktyvuotis, dalyvauti autoimuninių ligų, aterosklerozės, vėžinių ligų patogenezėje, aktyvuoti kitus virusus.

Sveikų žmonių su normaliai funkcionuojančia imunine sistema pirminė CMV infekcija būna besimptomė. Retais atvejais gali išsivystyti CMV kilmės infekcinė mononukleozė, žmogus gali jausti į gripą panašius simptomus.

Naujagimiams CMV liga pasireiškia gelta, pneumonija, centrinės nervų sistemos pažeidimais (mikrocefalija, motorinė negalia, galvos smegenų kalcifikatai). Tokiems kūdikiams laboratoriškai nustatomi padidėję kepenų fermentai, bilirubinas, sumažėjęs trombocitų kiekis. Didžiausią, kliniškai pasireiškiančios įgimtos CMV infekcijos riziką turi moterys, nėštumo metu gavusios pirmąjį kontaktą su CMV. Pirminė CMV infekcija perduodama vaisiui 30-50% atvejų.

CMV infekcija ypač pavojinga nėščiosioms. Virusas, patekęs per placentą, gali pakenkti vaisiaus vystymąsi sukeldamas klasikinę intarpų ligą.

Dėl nėščiosios ląstelinio imuniteto susilpnėjimo gali kilti viruso reaktyvacijos, kurios dažnesnės moterims su rizikingu nėštumu. Ilgą laiką buvo manoma, kad CMV reaktyvacija nėštumo metu yra labai svarbus savaiminių persileidimų veiksnys. Tai tik viena iš priežasčių, neabejotinai susijusi su nėščiosios imuninės sistemos pokyčiais, sukeliančiais latentinių infekcijų, tame tarpe ir CMV, reaktyvaciją.

Imuninis organizmo atsakas citomegalovirusui yra M ir G klasių antikūnų - specifinių baltymų (imunoglobulinų) atsiradimas kraujyje. CMV IgM kraujyje atsiranda jau po 3–4 dienų nuo infekcijos pradžios ir išlieka keletą mėnesių (po to jie suyra). Virusui reaktyvuojantis ar pakartotinai užsikrėtus CMV IgM kraujyje nesigamina arba gaminasi labai mažai. CMV IgG galima aptikti po 7–14 dienų nuo užsikrėtimo. Pradžioje jų kiekis auga, vėliau sumažėja ir išlieka visą gyvenimą. Sveikiems asmenims viruso reaktyvacija žymesnio CMV IgG padidėjimo nesukelia, tačiau rizikingo nėštumo moterims, senyvo amžiaus žmonėms, AIDS ligoniams, po transplantacijų, jų kiekis gali ryškiai padidėti.

Po organų transplantacijos, kai imuninė sistema slopinama vaistais, svarbu laiku nustatyti, ar nėra aktyvios CMV infekcijos recipientui ir pradėti gydymą. Po organų transplantacijos CMV infekcija gali pasireikšti karščiavimu, leukocitų ir trombocitų sumažėjimu kraujyje, raumenų ir sąnarių skausmais, sunkesniais atvejais – hepatitu, retinitu, encefalitu. Ypač pavojinga, jei infekcija komplikuojasi pneumonija. Vėliau besiformuojanti lėtinė CMV infekcija gali reikštis kraujagyslių pokyčiais, kurie skatina aterosklerozės vystymąsi persodintuose organuose ir sąlygoja ankstyvas atmetimo reakcijas.

• CMV IgM ir IgG tyrimas svarbus nėščiosioms. Jei CMV tyrimo rezultatas yra IgG+/IgM-, reiškia, kad citomegalovirusas yra latentinėje, neaktyvioje būsenoje, motina turi imunitetą, kurį perduos vaisiui
• Jei CMV antikūnų testo rezultatas yra IgG-/IgM+, galima įtarti pirminę infekciją, arba yra nespecifinė IgM reakcija. Jei po dviejų savaičių pakartojus tyrimą rezultatas yra IgG+/IgM+, didelė tikimybė, kad tai yra pirminė CMV infekcija, kuri gali būti perduota vaisiui.
• CMV IgM labai retais atvejais gali padidėti ir viruso reaktyvacijos metu ar pakartotinai užsikrėtus (nors tokia imuninė reakcija daugiau būdinga asmenims su stipriai pažeista imuninės sistemos funkcija).
• Jei CMV testo rezultatas yra IgG-/IgM-, galima teigti, kad nėščioji nebuvo užsikrėtusi citomegalovirusu arba infekcija yra latentinėje fazėje ir CMV IgG lygis yra toks žemas, kad neviršija aukščiausios normos ribos. 
• Antikūnų IgG avidiškumo tyrimas (ryšio stiprumas tarp antikūno ir antigeno (viruso baltymo) padeda nustatyti kaip seniai įvyko kontaktas su virusu. Žemas avidiškumas rodo, kad užsikrėtimas greičiausiai įvyko 4 paskutinių mėnesių laikotarpyje.